Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos (LRTA) valdybos nariai šią savaitę susitiko su Lietuvos Respublikos teisingumo ministru Rimantu Mockumi. Susitikimo metu aptarti teisėjams svarbūs klausimai: sutarta dėl LRTA ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos glaudesnio bendradarbiavimo teisėkūros srityje, aptarta sudėtinga teisėjų bylų prieš valstybę dėl žalos, kuri kilo 15 metų nepagrįstai nekėlus teisėjams atlyginimų, problematika.
LRTA pritaria Teisingumo ministerijos pasiūlymui bandyti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu, kuri, LRTA valdybos narių įsitikinimu, pasitelkiant trečiąją nepriklausomą šalį, padėtų rasti kompromisą, taip pat padėtų atstatyti pažeistas teisines vertybes bei atitiktų tiek valstybės, tiek teisėjų interesus.
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Pagal Konstituciją teisėjams nustatytos materialinės ir socialinės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą. Valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.
Primintina, kad teisėjų atlyginimai nebuvo peržiūrimi, o tiksliau, buvo įšaldyti 15 metų: nuo 2008 m. iki 2023 m. Per šį laikotarpį vidutinis mėnesinis šalies (su individualiomis įmonėmis) darbo užmokestis padidėjo nuo 623,20 Eur (2008 m.) iki 1785,40 Eur (2022 m.), t. y. apie 2,9 karto, vidutinis mėnesinis šalies darbo užmokestis viešajame sektoriuje padidėjo nuo 713,80 Eur (2008 m.) iki 1870 Eur (2022 m.), t. y. apie 2,6 karto. Minimali mėnesinė alga padidėjo nuo 232 Eur (800 litų 2008 metais) iki 840 Eur (nuo 2023-01-01), t. y. apie 3,6 karto. Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui per šį laikotarpį padidėjo apie 2,4 karto (nuo 9 900 Eur 2008 metais iki 23 926 Eur 2022 metais). Tuo tarpu teisėjų atlyginimai nebuvo didinami ir buvo 3,3 procento mažesni nei 2008 m.
Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2022 m. šalyje nebuvo sunkios ekonominės padėties, krizės ir kitų reiškinių, kurie pateisintų tokį įstatymo leidėjo neveikimą teisėjų darbo apmokėjimo reguliavime. Nuo 2013 m. spalio 1 d. atlyginimo koeficientas teisėjams buvo atstatytas į pradinį dydį, tačiau bazinis dydis nebuvo atstatytas net iki 2023 m. liepos 1 d.
Dėl susidariusios sunkios materialinės situacijos teisėjų korpusą paliko nemažai kvalifikuotų teisėjų, o daugiau kaip du trečdaliai teisėjų kreipėsi į teismą su ieškiniais valstybei dėl žalos atlyginimo.
Remiantis profesoriaus Romo Lazutkos išvada, kurios užsakovė yra LRTA, teisėjams padaryta žala gali būti skaičiuojama keliais būdais. Žalą skaičiuojant pagal teisėjo algos santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu, žalos dydis sudarytų nuo 78 956 Eur iki 130 234 Eur kiekvienam teisėjui priklausomai nuo teismo grandies, o žalą skaičiuojant pagal teisėjų algos dydžio atsilikimą nuo kainų augimo (infliacijos), žala sudarytų nuo 33 897 Eur iki 52 126 Eur kiekvienam teisėjui priklausomai nuo teismo grandies.
Akivaizdu, kad tai ypatingai didelės sumos, todėl LRTA valdyba pritaria pozicijai, jog susidariusioje situacijoje palankiausia ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu, ieškant kompromisinio sprendimo, kuris būtų naudingas tiek valstybei, tiek teisėjams.
LRTA valdyba taip pat pažymi, kad viešojoje erdvėje atsiradę teiginiai, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) 2025 m. vasario 25 d. sprendime išaiškino, kad nustatant Lietuvoje teisėjų atlyginimus nebuvo pažeisti įstatymai, yra nepagrįsti. Priešingai ESTT sprendime nurodė, kad pagal teisėjų nepriklausomumo principą nedraudžiama valstybės narės įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžioms nustatyti teisėjų atlyginimą, jeigu jį nustatydamos jos neveikia savavališkai, o remiasi tvarka, kuri numatyta įstatyme, yra objektyvi, nuspėjama, stabili, skaidri ir užtikrina teisėjų vykdomų funkcijų svarbą atitinkantį atlyginimo dydį, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės ekonominę, socialinę ir finansinę padėtį bei vidutinį darbo užmokestį šioje valstybėje narėje. Ir visa tai turi įvertinti bylą nagrinėjantys nacionaliniai teismai.
Šiuo atveju 15 metų nekeliant teisėjams atlyginimų, kuomet nuo 2013 m. spalio 1 d. valstybės finansinė padėtis buvo gera, vidutinis darbo užmokestis šalyje padidėjo 2,9 karto, kitų valstybės institucijų darbuotojų atlyginimai buvo keliami, negalima daryti išvados, kad teisėjų atlyginimų nustatymo tvarka buvo objektyvi, nuspėjama, skaidri bei užtikrino teisėjų vykdomų funkcijų svarbą atitinkantį atlyginimo dydį. Priešingai, dėl ilgalaikio atlyginimų įšaldymo teisėjų atlyginimo perkamoji galia sumažėjo 2,9 karto, o dėl nepagrįstai mažų teisėjų atlyginimų, kaip jau minėta, teisėjų gretas paliko pakankamai didelis skaičius kvalifikuotų teisėjų, kurie, negalėdami išgyventi iš teisėjo atlyginimo, pasirinko geriau apmokamą teisinį darbą ne teismų sistemoje. Akivaizdu, kad tuo laikotarpiu teisėjo atlyginimas neatitiko teisėjų vykdomų funkcijų svarbos ir darbo sudėtingumo.
Susidariusi situacija, kuomet teisėjams jau trečią kartą tenka ginti savo teises dėl nepagrįstai mažinamų atlyginimų, yra netoleruotina ir nesuderinama su teisinės valstybės principais.
