Kaip teismuose turėtume vertinti garsiąją frazę „neteisk ir nebūsi teisiamas“? Kuo teisėjui galėtų būti naudinga Biblijos išmintis? Koks Katalikų bažnyčios požiūris į teisingumą ir bausmių skyrimą? Šie gilūs ir nekasdieniški klausimai buvo užduoti sausio 21 dieną vykusioje teisėjų diskusijoje su kunigu Algirdu Toliatu „Neteisk ir nebūsi teisiamas?“. Nuotolinį renginį organizavo Lietuvos Respublikos teisėjų asociacija ir Nacionalinė teismų administracija.
Kunigas Algirdas Toliatas jau diskusijos pradžioje pastebėjo, kad Biblijoje teisėjo vaidmuo yra teigiamas, Biblijoje įvardinta teisėjo misija – padėti žmogui grįžti prie Dievo ir tiesos. „Dievas siunčia teisėją tam, kad tauta galėtų grįžti į tiesos akimirką“, – paaiškino dvasininkas.
Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos (LRTA) pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Gediminas Sagatys pasidalino mintimi, jog šia diskusija tikimasi bent šiek tiek palengvinti teisėjo profesiją neretai slegiančią atsakomybės naštą, pažvelgiant į ją per krikščionybės prizmę. Teisėjui pritarė ir su panašiais iššūkiais savo darbuose susiduriantis kunigas Algirdas Toliatas. „Mes patys esame trapūs, o iš mūsų laukia sprendimo, kaip iš Dievo. Teisėjo ir dvasininko vaidmuo kartais veda prie situacijos, kai į mus žiūri kaip į pačią Tiesą“, – patirtimi pasidalino kunigas.
Pasak A. Toliato, teisingumo paieškose yra svarbūs du teisėjai – vidinis ir išorinis. Vidinis teisėjas veda į gailestį, dvasinį darbą ir pasikeitimą. „Jeigu žmogus nuodėmės akivaizdoje netaps savo paties teisėju, jeigu jo atgaila neįsikūnys į veiksmus, jis liks neteisybėje. Vidinis teisėjas padeda augti dvasiškai. Teisėjas iš išorės padeda objektyviai įvertinti kaltę.“
Jeigu teisėjo vaidmuo yra reikalingas, kaip tuomet interpretuoti Biblijos frazę „neteisk ir nebūsi teisiamas“? Algirdas Toliatas išsakė nuogąstavimą, kad dažnai prasikaltęs asmuo aklai paskęsta savigailoje, užsibūna savo nuodėmės detalėse. Neretai ir aplinkiniai laiko nuteistą žmogų nepataisomu, nesuteikia jam antro šanso. Anot dvasininko, toks elgesys prasižengusį žmogų tiesiog supančioja. Neteisti – tai nereiškia pateisinti ar nematyti padarytos savo ar kito asmens nuodėmės. Tikrasis teisingumas turėtų prasidėti kaltės pripažinimu ir būti lydimas pokyčio bei dvasinio augimo.
Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, LRTA valdybos narys Aurelijus Gutauskas atkreipęs dėmesį, kad teisėjas savo darbe turi priimti sprendimus, lemiančius kitų žmonių gyvenimus, kėlė klausimą, ar tai suderinama su krikščionybės dogmomis.
A. Toliatas sutiko, kad teisėjo pečius slegia didelė atsakomybė – sugrąžinti nuodėmingą žmogų į tiesos kelią. Anot dvasininko, šiame darbe derėtų nuolat prisiminti, jog teisėjas atlieka tiesos tarno, o ne tiesos valdovo vaidmenį.
Vieni sudėtingiausių klausimų, užduotų kunigui diskusijoje, – ar gali teisėjas vykdyti savo misiją, jeigu pats yra netobulas, ir ar teisėjo klaida yra didesnė nei kitų? A. Toliatas priminė, kad visi mes esame nuodėmingi ir netobuli. Anot jo, prasižengęs teisėjas gali būti bendruomenės narys, tačiau jis, kaip ir visi žmonės, turėtų pademonstruoti norą keistis.
Diskusijos pabaigoje LRTA valdybos narės, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos Rūtos Miliuvienės iškeltas klausimas apie bažnytinius teismus paskatino sugretinti šią instituciją su pasaulietinių teismų sistema. Prieita prie išvados, kad bažnyčios ir valstybės teisė viena kitai neprieštarauja. Bažnytiniai teismai taip pat turi ne vieną panašumą, palyginti su pasaulietiniais, – kreipiantis gali būti naudojamasi advokato paslaugomis, sprendimą galima apskųsti antrosios instancijos teismui ir kt. A. Toliato teigimu, šios institucijos turėtų dirbti viena kitą papildydamos, taip kartu siekti teisingumo ir kloti visuomenėje dorovės pamatus.
Šaltinis: lat.lt