Ar Lietuvoje nėra pažeidžiamos žmogaus teisės?

Žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė ir pagarba žmogaus teisėms – šios vertybės kiekvienam žmogui yra pačios svarbiausios ir kiekvienas iš mūsų labai tikisi, kad į tai bus atsižvelgiama visose gyvenimo situacijose. Mes tikimės, kad esame svarbūs ir mūsų teisės yra aktualios tiek kaip piliečių, tiek ir socialinio gyvenimo, privatumo ir asmeninių išgyvenimų erdvėje. Apie žmogaus teises girdime dažnai, pripažinkime – ne visuomet ir logiškose situacijose, net ir tuomet, kai tikrai ne apie tai reikėtų kalbėti. Deja, bet kartais tai tampa kaip skambi frazė ar posakis, kuriuo mėgstame vadovautis įvairiose sau nepatogiose situacijose. Žmogaus teisės – prigimtinės teisės priklausančios visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų pilietybės, gyvenamosios vietos, lyties, etninės kilmės, odos spalvos, religijos, kalbos, ar kitų aspektų. Lietuvoje žmogaus teisės saugomos remiantis pagrindiniais tarptautiniais, regioniniais ir nacionaliniais teisės aktais, t. y. Jungtinių Tautų Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Svarbiausias faktas – žmogaus teisės neturėtų būti ribojamos ar atimamos, išskyrus ypatingus atvejus, pavyzdžiui, laikantis priimtų įstatymų. Kad ir teisė į laisvę, ji gali būti ribojama, jei asmuo buvo pripažintas kaltu pagal visas įstatymų normas. Galima teigti, kad kartais žmonės labai skirtingai suvokia laisvės ir asmeninės teisės turėjimą ir praradimą. Mėginant suvokti ar mūsų šalyje mes jaučiamės gerai ir ar turime visas žmogui pažadėtas laisves ir teises, pakanka apsidairyti, pakelti akis į gatves, įsijungti naujienų reportažus. Mes turime tiek daug laisvių į pasirinkimus kur ir ką valgyti, kada ir kur keliauti, ką daryti ar nedaryti, su kuo matytis ir bendrauti, ką dirbti ir kokiu išsilavinimo siekti. Galima drąsiai sakyti, kad Lietuvoje žmogaus teisėmis yra rūpinamasi ir jomis vadovaujamasi kasdien. Tiesa, galime diskutuoti ir apie įdomius kraštutinumus, kuriuose, kaip jau ir minėjau – teisės nėra esminis aspektas, bet jeigu pilietis nusižengia įstatymams sąmoningai suvokdamas, kad elgiasi neteisingai, kodėl tuomet tikisi turėti žodžio ar laisvės teises? Vietos, kuriose įsikiša įstatymai negali būti apibrėžiamos kaip teisių pažeidimas. Norisi naiviai tikėti, kad visi tą suprantame ir galime apsibrėžti savų teisių ribas. Pastaruoju metu labai skaudžiai ir nedėkingai kyla diskusijos apie moksleivių teises ir mokytojų pareigas. Labai dažnai tos diskusijos padalina šalį į dvi stovyklas, kurios pliekiasi ir pešasi tarpusavyje, kartais iki tiek, kad pamiršta ties kuo viskas prasidėjo. O reikėtų tiek nedaug – sustoti ir dar kartą garsiai ir visiems priminti apie tai, ką vieni kitiems, t.y. mokytojai su moksleiviais pasižada daryti ir nedaryti. Būtų taip aktualu prisiminti ne tik apie savo teisių kiekius, bet ir garsiai išdėlioti ir savus įsipareigojimus bei atsakomybes. Tik pagalvokit, kaip sumažėtų nereikalingi savų teisių ieškojimai, jeigu būtų vadovaujamasi taisyklėmis, kurios, veikiausiai, atsirado ne iš piršto laužiant.

Galėtume kalbėti apie privatumo ir asmeninio gyvenimo teises, kurias dažnai primena garsūs žmonės, tik jie dažniausiai tokias teises prisimena po keleto griausmingų ir itin viešų metų, vieną dieną nusprendę gyventi uždarai. Kiek kelių reikėjo prieš tai nueiti, tiek jų reiks ir sugrįšti.

Reikia pripažinti, mes visi galime daryti ir gyventi taip, kaip mums patinka iki tol, kol tai nepažeidžia kitų žmonių laisvių ir geros savijautos ribų. Prisiminkime ar paskaitykime kaip buvo gyventa prieš gerus trisdešimt metų. Niekas negalėjo tiesiog įlipti į lėktuvą, vos vakar netikėtai suplanavus kelionę, niekas negalėjo melstis ar Kalėdų proga eiti į bažnyčią, niekas negalėjo dirbti taip, kaip nori. Mes dabar dirbame iš bet kurios savo šalies/ pasaulio vietos, perkame paskutinės minutės skrydžius, geriam įvairiausius gėrimus, o sustabdyti neblaivūs, vairuojantys automobilį, prisimename apie savo teises į laisvę. Sutikit, teisių ir laisvių turime labai daug, kuriomis visi vadovaujamės kasdien, tik kaip dažnai nutinka taip, kad pamirštame savo pareigas.